Kovo 25 dieną visų Europos Sąjungos (ES) valstybių narių prezidentai ir vyriausybių vadovai žada būti Romoje ir paminėti Romos sutarčių 60-metį. Galime prisiminti chronologiją – 1951 metais buvo pasirašyta „Europos plieno ir anglies bendrijos“ sutartis. Anglis ir plienas tuo metų buvo strateginiai ištekliai, o jų bendras valdymas garantavo, kad niekas jais nepasinaudos už nugaros stiprindamas savo kariuomenes. 1957 kovo 25 dieną buvo pasirašytos Romos sutartys: dėl Ekonominės Europos bendrijos ir Europos atominės energijos bendrijos įsteigimo. Keliais metais anksčiau pradėjo ir paraleliai vystėsi dar viena globali organizacija – Jungtinės Tautos.
Be minėtųjų buvo pasirašytos ir patvirtintos dar šešios ES sutartys, iš kurių paskutinioji yra 2007 metų Lisabonos sutartis. Jos ne vien reformavo institucijas, pritaikydamos jas didesniam narių skaičiui, bet taip palaipsniui plėtė ES kompetencijas nuo ekonominės iki politinės sferos, keitė ES ir valstybių narių santykį. Galima paminėti ir 2004 metų sutartį dėl Europos konstitucijos – ji buvo pasirašyta, bet neratifikuota ir negalioja.
Europos Sąjungos įsteigimas ir vienijimosi procesas be jokių abejonių yra ypatingos reikšmės įvykis Europos kontinento istorijoje. Jei su tuo sutiktų visi, tai ne visi tuo vienodai džiaugiasi.
Kaip Europos Sąjungą ir europinę integraciją vertina Katalikų Bažnyčia, tiek kaip tikinčiųjų visuma, tiek Šventojo Sosto pareiškimuose? Apklausos rodo, kad apie pusę žmonių, save laikančių katalikais, ES vertina gerai arba labai gerai, o antra tiek yra skeptiški arba labai skeptiški. Nors reikia pridurti, kad kraštutiniu optimizmu ar kraštutiniu pesimizmu pasižymi sąlyginai nedaug žmonių. Tačiau vertinant ilgo laiką periodą vis tik aiškiai matoma, kad nuo 1990 metų iki 2005 svarstyklės labiau sviro į tų pusę, kurie ES nebūtinai pesimistiškai, tačiau atsargiai ar be didelių vilčių. Tai atspindi ir bendresnes tendencijas, dėl kurių šiandien ir kalbama apie ES krizę – kad nepakankamai europiečių pasitiki ir remia šį ekonominį, socialinį ir politinį projektą.
Šventasis Sostas popiežių lūpomis nuosekliai rėmė Europos Sąjungą, visų pirmą kaip taikos žemyne garantą po pasibaisėtinų dviejų pasaulinių karų. II Pasaulinio karo tragediją išgyvenęs Pijus XII 1948 metų lapkritį sakė – „nebegalima prarasti laiko... laikas kurti europinę bendriją. Kai kurie klausia ar ne per vėlu. Tikimės, kad didžiosios kontinento tautos mokės atsiriboti nuo savo praeities didybės, kad prisidėtų prie didesnės politinės ir ekonominės vienybės“. Pijus šiuos žodžius pasakė, kai neseniai nustojus rūkti karo griuvėsiams pradėjo ryškėti nauja grėsmė, keliama komunistinio bloko. Nereikia pamiršti, kad tai jis šv. Benediktą paskelbė, 1947 metais, Europos globėju, pavadindamas jį taip pat „Europos tėvu“, taip tarsi ragindamas taikyti ir vienyti Europą remiantis krikščioniškąją civilizacija: bendra visoms tautoms, tačiau nesunaikinusia jų savitumo.
Vienoje 1968 metų gegužės audiencijoje italų politikams popiežius Paulius VI sveikino Romos sutarčių pasirašymą, įveikus kliūtis, kurios trukdė, popiežiaus žodžiais, sukūrimui „sąjungos, kurią daug išmintingų žmonių laiko ne vien trokština, bet būtina ir skubiai, pirmiausia ekonominiame plane, po to, jei įmanoma, politiniame plane, žinoma, gerbiant istorijos duotus skirtumus“.
Daug paramos ir padrąsinimo žodžių yra pasakęs Jonas Paulius II, Benediktas XVI ir, galiausiai, Pranciškus, kuris 2014 metų lapkritį apsilankė Europos parlamente, minint pirmąjį popiežiaus Jono Pauliaus II apsilankymą šioje institucijoje prieš 25 metus.
Jei popiežių parama Europos Sąjungai, kaip taikos ir gerovės garantui, buvo nuolatinė, tai visai nereiškia, kad nėra kritikos, taip pat klausimais, kurie liečia esmines kolektyvines nuostatas. Jonas Paulius II neslėpė išgyvenąs skaudų liūdesio ir neteisingumo jausmą, nusprendus nepaminėti krikščionybės tarp Europos šaknų „Europos konstitucijoje“ 2004 metais, tiesa, neįsigaliojusios. Galima paminėti ir debatus dėl sekuliarizmo. Jei visi sutinka, kad reikia skirti valstybę ir religiją, tai vieniems tai reiškia, kad religijos, religingi žmonės negali viešai pasisakyti. Daug katalikų hierarchų gynė „pozityvų pasaulietiškumą“, kuris nei vienos religijos nepadaro „valstybine“, bet taip pat nevertina jų kaip balsų, kuriuos reikia tildyti. Panaši principinė tema yra apie tai, ką reiškia individualumas. Jei visi sutinka, kad individualumas turi būti ginamas, tai ne visi sutaria koks. Bažnyčios mokyme ginamas toks individualumas (ar žmogaus asmuo), kuris nėra grindžiamas vien savo valia, be jokios atramos į tiesą, vertybes, transcendenciją, moralumą. Panašiai iš Bažnyčios mokymo perspektyvos yra kritikuojama laisvoji rinka, kuri yra suvokiama vien materialiai ir praktikuojama vien pagal individualaus pelno kriterijų, atsietai nuo bendrojo gėrio, nuo pagarbos aplinkai. Pranciškus yra labai aštriai pasakęs, kad tokia ekonomika „žudo“ ir yra išdėstęs kitokios ekonomikos principus enciklikoje „Laudato si“. Taip pat ne kartą yra pabrėžta, kad europietiškas vienijimasis neturi reikšti pagal abstrakčius kriterijus kuriamo vienodumo.
Tipiškas yra kardinolo Angelo Bagnasco, Italijos vyskupų pirmininko, pasisakymas šiomis dienomis: „Bažnyčia tiki Europos Sąjunga, tačiau ne ant individualistinių ir materialistinių, o ant kultūrinių ir dvasinių pamatų. Sąjunga arba turi gerbti tautų tapatybę, arba bus toliau suvokiama, kaip svetima, tad ir be ateities“.
Galima laukti, kad kovo 24-ąją, ES valstybių ir vyriausybių vadovams apsilankius pas popiežių Pranciškų, jam tai dar kartą leis išdėstyti katalikišką perspektyvą, kuri nėra privilegijų sau siekimas, bet didesnio teisingumo bei gilesnių Europos pamatų ieškojimas. (Vatikano radijas)
Nuotrauka: Europos Sąjunga - EPA
